IT TAKES A COMMUNITY TO RAISE A CHILD

WEDNESDAY, JANUARY 30, 2013

Truth is the way you perceived a particular information.I grow up in a village in Ethiopia, where not only my parents but also my teachers and the community used to guide children to grow up respectful and law abiding citizens. You might call it as a military system where you can get a remark and even a physical punishment. For me it help me to grow up to be a responsible, respective person.

Well every thing must have a limit. In my society it has been done with out a limit, child never had a voice, and that's wrong. Raising child with structure doesn't mean bullying, I think a better system could be created rather than having a child humiliate a teacher or his or her parents, rather than respect.

There must be a structure not to create confusion and a mess for a child, that's why as mother's we put our infants to sleep with regime, when ever  babies miss their sleeping time they tend to be restless. We need a structure to have harmony. And I want my child get a remark rather than some passing and ignoring the fact that a 10year old is smoking in the corner.

We must ask our self why crime rate is higher than in medieval time, or why today people are lonely depressed, don't have meaning to life than our great grand fathers? When we become ignorant that's when we are destroying the future of our children. That's why we all have to be responsible in raising the future generation, not only parents or teachers but also the community.

This is what I read in one blog "With structure comes security.  Nothing is more valuable than a safe foundation in life."

http://www.ted.com/talks/colin_powell_kids_need_structure.html?utm_source=newsletter_weekly_2013-01-27&utm_campaign=newsletter_weekly&utm_medium=email

Whats your opinion?

International Tulip's Day: MARCH 8

They say we need to raise strong girls; but I say we need to raise sensible, responsible, tolerant, conscious children (boys and girls). 

Although we live in a century of democracy, freedom, capitalism, innovation, information technology and knowledge we still fail on the basics. There is no democracy nor freedom without gender equality. We close our eyes on the injustice towards women and girls. We set double standards at home, in public and at work. The ugly truth is every one of us are responsible. We are the one shaping the future for our children and the generations after them. 

"An annual "international women's day" was first organised by the German socialist and theorist Clara Zetkin along with 100 delegates from 17 countries in March 1911."(http://www.independent.co.uk/)

Nevertheless after more than a century we are still failing to achieve gender equality. Equality cannot be achieved unless we are part of it. We the people (men and women) for the sake of our future generation. Loving and caring mothers and fathers who would raise their kids without double standards and prejudice at home, parents who would let their kids chose their own toys, parents who respect their partner and set an example. Parents who are compassionate towards each other. Only then the children will grow to be conscientious law makers, managers, leaders. 

Thereon we don't need to push or force or beg for equality everything will be naturally understandable. Gender equality becomes a birth right as it should be, but not something that can be granting to a girl/women by the society or the law. 

Every mother is responsible for raising not only strong daughters but also mindful and compassionate sons for a better future of humanity. And a day will come when we will be celebrating March 8 as International Tulip's Day with its history. And our grandchildren and great grandchildren will be telling the story how our Women's day became their Tulip's Day. #Educate #Empower #inspire

Book Review

 by Eskedar Maštavičienė

The main idea of the author?

The author believes that story telling is still an underutilized and powerful tool to communicate with customers. If your customers are human beings his ideology works not only for the successful and strong brands but also for innovators, start-ups, social initiatives, NGOs, SMEs and also individuals.

His theory towards innovation is that, the goal of innovation is to benefit humanity. Nonetheless for innovation to be successful and acceptable it needs to be communicated to the end user and for that reason we need a story and A BIG ONE so that everyone could find a space to identify themselves in your story.

„Most innovators know deep in their hearts that what they’re trying to communicate would benefit humanity…if they could only get others to see, care, and believe in the same story. Somehow we’re missing the core language we need to re-envision and re-invent

this world. Storytelling is about making choices, and every choice reflects a deeper set of beliefs and values. Your choices have everything to do with how the story is received, accepted, or rejected by others. Can people belong and identify with your story? “

The author has sited many inspirational quotes by POTUS Obama, philosopher, writers, entrepreneurs and many more specialists. The writer provide a lot of reference for his findings and those books are leadership books, inspirational books, management books and many more..

The book seems as a draft of what is to come i.e. series of books. Based on the ideas expressed in the chapters he could simply expand the ideas and turn them to powerful books.

The chapter I loved the most was the first; take your time to read it. In my own words I would recite it as this: if you are an innovator the message means that you are the only one who has power to convince that your idea or a product is worth a while. The market is not waiting for you. Life goes on and don’t be surprised if your customers do not care about neither your product nor you. When you are gone looking for or working on your next miracle for humanity, there is a probability that you might even be forgotten just like the Hero. The Long Walk Home is the walk you take to your desired life path in your career or business, growing your brand, building communities etc...you just need to remember that it might not be easy to re-integrate, convince and succeed with your goal, but it is not impossible. You will be tried, and you need to make sure that you have your big story and the magic of making everyone to want to reserve a space under your umbrella. We as human beings we like to belong somewhere.

The Long Walk Home

„The Hero’s Journey is one of our oldest stories.

There’s an important part to the Hero’s Journey that often gets overlooked. It is, in my

opinion, of the greatest significance to the innovator, change-maker, and visionary.

Let me remind you how the basic story goes…

We find the hero living an ordinary life. One day something happens that makes her

somewhat uncomfortable. But she dismisses this feeling and goes back to her familiar

pursuits. Signs continue to appear, until finally something pivotal tells her that she can

no longer ignore the call to adventure.

So the hero gathers her courage, and leaves mostly everything else behind. She heads

out of the village and into the wilderness. She doesn’t yet know her destination, she just

knows that she can no longer remain and accept the status quo. As she travels through

the unknown, she unavoidably gets lost. And along the way, teachers appear and she

learns new skills that build her confidence.

Eventually she makes her way to a mountain. Various tests and tribulations follow

as she tries to make her way to the peak. Near the summit, she discovers a hidden,

innermost cave. It is here she must face and slay the proverbial dragon. If she succeeds,

she receives a great gift of gold, wisdom, and learning. If she fails, the journey is over at

great loss to herself and humanity. With triumph, comes the moment of illumination, as

she stands on the top of the world with great mysteries of the universe revealed.

And yet, the Hero’s Journey does not end on top of the mountain.

There is a second half to the story we often forget.

It’s called the Long Walk Home. When the hero must make her way back down the

mountain—into the valley where the river flows and things grow. She must navigate her

way back to the village. Of course, she comes sprinting down the mountain, eager to

share her newfound wisdom with the world. She can already imagine a hero’s welcome—

trumpets blaring, ticker-tape parade, a party in the streets…

And yet, when she finally makes her way home…

Nobody is standing at the gates to welcome her back. Nobody sent out the memo for

the ticker-tape parade. Nobody brought the piñata and margaritas. It seems like folks

didn’t even care to notice she was gone. They’re certainly not interested in listening to

what she has to say now. Her attempts to connect with others are returned with blank

stares of confusion and disbelief.

The Long Walk Home is the most heartbreaking part of many a Hero’s Journey. Every

visionary comes down the mountain with great gifts to serve humanity. Yet a painful

experience of social rejection and disconnection usually follows. The hero simply

seeks a triumphant return home. If she could only bottle the magic, others could drink

from the well.“

My thoughts

As Seth Godin world known marketing guru said “great stories agree with our world view” I believe that Believe Me is also a great story and made me say "this is exactly what I believe in ". Story plays a huge role in my life and was my teacher, guide, therapist, friend etc… 
Story plays a huge role in my life and was my teacher, guide, therapist, friend etc… I grew up with stories and I live telling stories. And story telling is a powerful tool in my life it helps me to connect with strangers. 
I live in a continent other than my own. I speak more than five languages. I listen to cultures I let stories stream in me and I love buying stories. I have already recommended the book to friends. And yes the story matters therefor every manager should feel that s/he is part of the big story and advocate that.
Every innovator need to have the story and the STORY must be shaped in accordance with the time and generation we live in.

Ar pabėgėliams reikia Lietuvos, ar Lietuvai pabėgėlių?

Ar pabėgėliams reikia Lietuvos, ar Lietuvai pabėgėlių?

Pastaruoju metu daug skaitydama apie ribotas pabėgėlių priėmimo Lietuvoje galimybes bei girdėdama nuolatines diskusijas šiuo klausimu nusprendžiau pasidalinti ir savais pamąstymais. Pasistengsiu nesusikoncentruoti tik į savus išgyvenimus bei patirtį, tačiau pabandysiu pateikti ir siūlymus, kurie galimai galėtų būti naudingi ir pačiai Lietuvai, kurią šiandien jau drąsiai galiu vadinti ir savais na

Pabėgėlių atvykimas į ES    
Prieš daugiau nei aštuonis metus, man atvykus į Maltą, išsipildė mano vienintelis noras – tai susirasti saugią aplinką, kurioje būtų saugu gyventi. Ir net, jei teko kuri laiką praleisti perpildytame pabėgėlių priėmimo centre su aptverta spygliuota tvora ir nuolatine karių apsauga, šią vietą bent jau galima buvo vadinti tam tikru saugumo garantu.
Būdama šiame centre nebeturėjau baimės, kad galiu būti kankinama ar įkalinta dėl kažkam neįtinkančių mano politinių pažiūrų ar religinių skirtumų. Nebeliko baimės ir patirti išnaudojimą dėl savo lyties. Visi šie pavojai ir baimės buvo nuolatiniai palydovai keliaujant iš Etiopijos per dar dvi šiaurinės Afrikos valstybes – Sudaną ir Libiją.
Net tokie ekstremalūs, tačiau laikini gamtos išbandymai kaip kelionė per Sacharą ar trijų dienų plaukimas mažytėje, žmonėmis perpildytoje valtyje per Viduržemio jūrą neatrodė taip grėsmingai kaip gyvenimas aplinkoje, kurioje tavęs ir tau brangių žmonių nuolatos tyko įvairūs pavojai.

Esu viena iš šešių pabėgėlių grupės, kurie 2007 metais pirmą kartą buvome perkelti gyvenimui į Lietuvą pagal pabėgėlių perkėlimo iš vienos Europos sąjungos valstybės į kitą programą.

Perkėlimo procesas
Esu viena iš šešių pabėgėlių grupės, kurie 2007 metais pirmą kartą buvome perkelti gyvenimui į Lietuvą pagal pabėgėlių perkėlimo iš vienos Europos sąjungos valstybės į kitą programą.
Kai man buvo pranešta, kad būsiu perkelta gyventi į Lietuvą, pirmoji mintis, atėjusi man į galvą – o kas yra toji Lietuva. Pasidomėjus papildomai, teko nusivilti, sužinojus, kad vidutinis uždarbis Lietuvoje yra bene du kartus mažesnis nei Maltoje.
O  lietuvių kalbos nežinojimas vertė suabejoti bet kokiomis įsidarbinimo Lietuvoje galimybėmis. Iki pat išvykimo iš Maltos dienos mintis atsisakyti persikėlimo gyventi į Lietuvą galimybės neapleido nei vienai akimirkai. Nors panašios grupės į Lietuvą buvo perkeltos ir vėlesniais metais, tačiau, kiek man yra žinoma, didžioji atvykusių pabėgėlių dalis šiai dienai jau yra išvykę iš Lietuvos kartu su visais kitais šalį paliekančiais piliečiais, ieškančiais geresnių gyvenimo ir palankesnių įsidarbinimo sąlygų kitose ES šalyse.
Atšiaurus klimatas – sunkios gyvenimos sąlygos
Atvykus gyventi į Lietuvą buvo žiemos metas, kuriam nei fiziškai, nei psichologiškai tuo metu nebuvau pasiruošusi. Nors kelionėje mus lydėję pareigūnai ir buvo įspėję, kad Lietuvoje tuo metu turėtų būti ganėtinai šalta, tačiau ši informacija buvo pateikta tarsi juokaujant ir mums  tai nepasirodė per daug rimta.

Tačiau atvykus ir susidūrus su tokiu dideliu temperatūrų skirtumu ištiko pakankamai didelis šokas. Antrasis smūgis, kurį teko patirti atvykus, buvo dar didesnis, nes savo noru sutikusius persikelti iš kitos ES šalies pabėgėlius pradžioje buvo nuspręsta apgyvendinti Pabradės pabėgėlių centre, į kurį pakliūna į Lietuvą nelegaliai per sieną bandantys patekti kitų, daugumoje rytinių, šalių piliečiai.
Čia patenkantys asmenys įveikia visas formalias nelegalaus sienos kirtimo aplinkybių nustatymo bei asmens indentifikavimo procedūras. Mano giliu įsitikinimu, pabėgėliai, kurie yra perkeliami gyvenimui į Lietuvą, panašias procedūras jau būna atlikę ir galėtų pradėti integravimosi į visuomenę procedūras nuo pat atvykimo pradžios.
Kad šis procesas būtų dar sklandesnis, būtų tikslinga perkeliamiems gyvenimui į Lietuvą pabėgėliams suteikti nuolatinio gyvenimo Lietuvoje teisę dar iki jiems atvykstant. Priešingu atveju perkėlimas be tokios teisės suteikimo taptų ilgalaike našta pačiai valstybei, nes ilgai trunkantis gyvenimas pabėgėlių centruose taptų finansiškai nenaudingas ir stabdytų greitesnį integravimasį į visuomenę.
Perkeltų į  Lietuvą pabėgėlių laikymas pabėgėlių centruose ne itin geromis gyvenimo sąlygomis taip pat turės įtakos ir pačių pabėgėlių apsisprendimui dėl pasilikimo gyventi Lietuvoje.
Ar Lietuvai naudingi pabėgėliai?
Nesiimu drąsiai tvirtinti, kokios naudos iš perkeliamų gyventi į Lietuvą pabėgėlių galėtų turėti šalis ir jos gyventojai, tačiau nevalingai peršasi mintis, kad jei iš Lietuvos išvykstantys jos piliečiai, kurie ne visais atvejais būna aukštos kvalifikacijos specialistai, gali savo darbu ir pastangomis sukurti pridėtinę vertę ir gaminti produktus, keldami kitų ES šalių ekonomikos rodiklius, tai kodėl į Lietuvą perkeliami gyventi pabėgėliai iš pietinių ES šalių negalėtų būti naudingi šiai šaliai tinkamai juos integruojant bei padedant įsilieti į dirbančios Lietuvos visuomenės gretas?
Beje, toks pademonstruotas solidarumas dalinantis pabėgėlių priėmimo naštą su pietinėmis ES šalimis Lietuvai galėtų būti naudingas ne tik ekonomiškai, tačiau ir politiškai, siekiant toliau gerinti tarpusavio santykius su kitomis ES šalimis bei stiprinti Lietuvos kaip visavertės ES narės statusą.
                                

„Pilietis be pilietybės“

Gyvenu Lietuvoje jau 9 metus ir nors esu atvykusi iš kitos šalies, Lietuvą jau seniai laikau savais namais. Gyvendama čia esu ne tik spejusi išmokti lietuvių kalbą bei pabaigti aukštąjį mokslą, tačiau esu sukūrusi šeimą su lietuviu su kuriuo auginame 3 vaikus. Turbūt daugelis sutiktų, kad man jau pavyko sėkmingai ir pilnai integruotis į lietuvių visuomenę. Tačiau, nors pati kartais juokaudama vadinu save geltonplauke ilgakase lietuvaitę, vis dažniau susimąstau apie galimybę pačiai kreiptis dėl Lietuvos pilietybės suteikimo. Bet iš karto pagalvoju ir apie tuos atvejus, kai užsieniečiai pragyvene Lietuvoje net ir daugiau metų iš atsakingų institucijų sulaukia neigiamo sprendimo.

Tačiau šį straipsnį norėjosi parašyti ne norint pasigirti apie savo pasiekimus gyvenant Lietuvoje, bet siekiant prisijungti prie diskusijos, kuri paskutiniu metu yra užsimezgusi viešoje erdvėje. O tiksliau norėjau pasidalinti savo mintimis apie užsienio piliečius, kurie gyvena Lietuvoje eilę metų ir šios šalies pilietybė jiems išlieka kaip kažkokia sunkiai įgyvendinama svajonė. Kalbant šia tema, taip pat, negalima nepaliesti ir Lietuvoje daug diskusijų sukėlusio dvigubos pilietybės klausimo, kuris vis dažniau paliečia ir į užsienį išvykusius lietuvius.

Jei man ir nebūtų lemta po 10 metų gyvenimo Lietuvoje sulaukti malonės dėl Lietuvos pilietybės suteikimo, aš kaip ir bet kuris kitas Lietuvos pilietis, auginantis vaikus, su nerimu mąstau apie tai, kad mano vaikams užaugus ir vieną dieną apsisprendus išbandyti savo sėkmę užsienio šalyje bei priėmus kitos šalies pilietybę, Lietuvos pilietybės tektų iškarto atsisakyti. Arba tikėtis, kad ją būtų įmanoma išsaugoti jei jau būtų suspėta svariai nusipelnyti šiai šaliai.

Atrodytų, kad, jei jau žmogus yra gimęs lietuviu, tai, kodėl iš jo privestinai turėtų būti atimta pilietybė? Vien dėl to, kad išvykęs į kitą šalį ir pagal tos šalies įstatymus jis gavo teisę įgyti ir tos šalies pilietybę dar nereiškia, kad jis nustoja būti savimi, t. y. – lietuviu. O juk dažnai, kitos šalys net nedraudžia turėti dvigubos pilietybės. Ar neatrodo parodoksalu, kad tokios šalys kaip Jungtinės Amerikos Valstijos su dideliu skaičiumi gyventojų yra įteisinusios dvigubos pilietybės teisę, tačiau Lietuva, ir taip susidurianti su dideliu emigruojančių piliečių srautu ir turėdama palyginti nedidelį bendrą gyventojų skaičių, gali sau leisti versti savo piliečius atsisakyti savo tapatybės? 

Teko girdėti apie lietuvių bendruomenes gyvenančias kitose pasaulio šalyse, kurios deda dideles pastangas tam, kad puoselėtų ir išsaugotų savo lietuvišką tapatybę ir saitus su Lietuva. Bet tuo pačiu, dauguma šių žmonių jau yra įgiję kitų šalių pilietybes ir pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus turėjo atsisakyti savo pirmosios ir jei taip galima pavadinti „įgimtosios“ pilietybės. Ar tokios palyginus griežtos nuostatos dėl dvigubos pilietybės, kai Lietuvoje gimstamumas ir taip neužtikrina ženklaus gyventojų prieaugio, tik dar labiau nepagilina problemos dėl Lietuvos piliečių skaičiaus mažėjimo.

Pabaigdama galiu tik apgailestauti, kad per rudenį vyksiančius rinkimus organizuojamo referendumo dėl dvigubos pilietybės metu dar neturėsiu teisės išsakyti savo nuomonės. Iki formalaus prašymo pateikimo dėl Lietuvos pilietybės suteikimo dar bus likę keli mėnesiai. Bet labai tikiuosi, kad Lietuvos piliečiai apsipręs savo tautiečių labui ir lietuvybės išsaugojimui.

O tarp kitko ar I.Tobias tebėra Lietuvos pilietė?

http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/eskedar-mastaviciene-pilietis-be-pilietybes-18-565239