2016 m. sausio 7 d., ketvirtadienis

Ar pabėgėliams reikia Lietuvos, ar Lietuvai pabėgėlių?

Ar pabėgėliams reikia Lietuvos, ar Lietuvai pabėgėlių?

Eskedar Maštavičienė Pastaruoju metu daug skaitydama apie ribotas pabėgėlių priėmimo Lietuvoje galimybes bei girdėdama nuolatines diskusijas šiuo klausimu nusprendžiau pasidalinti ir savais pamąstymais. Pasistengsiu nesusikoncentruoti tik į savus išgyvenimus bei patirtį, tačiau pabandysiu pateikti ir siūlymus, kurie galimai galėtų būti naudingi ir pačiai Lietuvai, kurią šiandien jau drąsiai galiu vadinti ir savais na

Pabėgėlių atvykimas į ES    
Prieš daugiau nei aštuonis metus, man atvykus į Maltą, išsipildė mano vienintelis noras – tai susirasti saugią aplinką, kurioje būtų saugu gyventi. Ir net, jei teko kuri laiką praleisti perpildytame pabėgėlių priėmimo centre su aptverta spygliuota tvora ir nuolatine karių apsauga, šią vietą bent jau galima buvo vadinti tam tikru saugumo garantu.
Būdama šiame centre nebeturėjau baimės, kad galiu būti kankinama ar įkalinta dėl kažkam neįtinkančių mano politinių pažiūrų ar religinių skirtumų. Nebeliko baimės ir patirti išnaudojimą dėl savo lyties. Visi šie pavojai ir baimės buvo nuolatiniai palydovai keliaujant iš Etiopijos per dar dvi šiaurinės Afrikos valstybes – Sudaną ir Libiją.
Net tokie ekstremalūs, tačiau laikini gamtos išbandymai kaip kelionė per Sacharą ar trijų dienų plaukimas mažytėje, žmonėmis perpildytoje valtyje per Viduržemio jūrą neatrodė taip grėsmingai kaip gyvenimas aplinkoje, kurioje tavęs ir tau brangių žmonių nuolatos tyko įvairūs pavojai.
Esu viena iš šešių pabėgėlių grupės, kurie 2007 metais pirmą kartą buvome perkelti gyvenimui į Lietuvą pagal pabėgėlių perkėlimo iš vienos Europos sąjungos valstybės į kitą programą.
Perkėlimo procesas
Esu viena iš šešių pabėgėlių grupės, kurie 2007 metais pirmą kartą buvome perkelti gyvenimui į Lietuvą pagal pabėgėlių perkėlimo iš vienos Europos sąjungos valstybės į kitą programą.
Kai man buvo pranešta, kad būsiu perkelta gyventi į Lietuvą, pirmoji mintis, atėjusi man į galvą – o kas yra toji Lietuva. Pasidomėjus papildomai, teko nusivilti, sužinojus, kad vidutinis uždarbis Lietuvoje yra bene du kartus mažesnis nei Maltoje.
O  lietuvių kalbos nežinojimas vertė suabejoti bet kokiomis įsidarbinimo Lietuvoje galimybėmis. Iki pat išvykimo iš Maltos dienos mintis atsisakyti persikėlimo gyventi į Lietuvą galimybės neapleido nei vienai akimirkai. Nors panašios grupės į Lietuvą buvo perkeltos ir vėlesniais metais, tačiau, kiek man yra žinoma, didžioji atvykusių pabėgėlių dalis šiai dienai jau yra išvykę iš Lietuvos kartu su visais kitais šalį paliekančiais piliečiais, ieškančiais geresnių gyvenimo ir palankesnių įsidarbinimo sąlygų kitose ES šalyse.
Atšiaurus klimatas – sunkios gyvenimos sąlygos
Atvykus gyventi į Lietuvą buvo žiemos metas, kuriam nei fiziškai, nei psichologiškai tuo metu nebuvau pasiruošusi. Nors kelionėje mus lydėję pareigūnai ir buvo įspėję, kad Lietuvoje tuo metu turėtų būti ganėtinai šalta, tačiau ši informacija buvo pateikta tarsi juokaujant ir mums  tai nepasirodė per daug rimta.

Tačiau atvykus ir susidūrus su tokiu dideliu temperatūrų skirtumu ištiko pakankamai didelis šokas. Antrasis smūgis, kurį teko patirti atvykus, buvo dar didesnis, nes savo noru sutikusius persikelti iš kitos ES šalies pabėgėlius pradžioje buvo nuspręsta apgyvendinti Pabradės pabėgėlių centre, į kurį pakliūna į Lietuvą nelegaliai per sieną bandantys patekti kitų, daugumoje rytinių, šalių piliečiai.
Čia patenkantys asmenys įveikia visas formalias nelegalaus sienos kirtimo aplinkybių nustatymo bei asmens indentifikavimo procedūras. Mano giliu įsitikinimu, pabėgėliai, kurie yra perkeliami gyvenimui į Lietuvą, panašias procedūras jau būna atlikę ir galėtų pradėti integravimosi į visuomenę procedūras nuo pat atvykimo pradžios.
Kad šis procesas būtų dar sklandesnis, būtų tikslinga perkeliamiems gyvenimui į Lietuvą pabėgėliams suteikti nuolatinio gyvenimo Lietuvoje teisę dar iki jiems atvykstant. Priešingu atveju perkėlimas be tokios teisės suteikimo taptų ilgalaike našta pačiai valstybei, nes ilgai trunkantis gyvenimas pabėgėlių centruose taptų finansiškai nenaudingas ir stabdytų greitesnį integravimasį į visuomenę.
Perkeltų į  Lietuvą pabėgėlių laikymas pabėgėlių centruose ne itin geromis gyvenimo sąlygomis taip pat turės įtakos ir pačių pabėgėlių apsisprendimui dėl pasilikimo gyventi Lietuvoje.
Ar Lietuvai naudingi pabėgėliai?
Nesiimu drąsiai tvirtinti, kokios naudos iš perkeliamų gyventi į Lietuvą pabėgėlių galėtų turėti šalis ir jos gyventojai, tačiau nevalingai peršasi mintis, kad jei iš Lietuvos išvykstantys jos piliečiai, kurie ne visais atvejais būna aukštos kvalifikacijos specialistai, gali savo darbu ir pastangomis sukurti pridėtinę vertę ir gaminti produktus, keldami kitų ES šalių ekonomikos rodiklius, tai kodėl į Lietuvą perkeliami gyventi pabėgėliai iš pietinių ES šalių negalėtų būti naudingi šiai šaliai tinkamai juos integruojant bei padedant įsilieti į dirbančios Lietuvos visuomenės gretas?
Beje, toks pademonstruotas solidarumas dalinantis pabėgėlių priėmimo naštą su pietinėmis ES šalimis Lietuvai galėtų būti naudingas ne tik ekonomiškai, tačiau ir politiškai, siekiant toliau gerinti tarpusavio santykius su kitomis ES šalimis bei stiprinti Lietuvos kaip visavertės ES narės statusą.
                                

„Pilietis be pilietybės“



Gyvenu Lietuvoje jau 9 metus ir nors esu atvykusi iš kitos šalies, Lietuvą jau seniai laikau savais namais. Gyvendama čia esu ne tik spejusi išmokti lietuvių kalbą bei pabaigti aukštąjį mokslą, tačiau esu sukūrusi šeimą su lietuviu su kuriuo auginame 3 vaikus. Turbūt daugelis sutiktų, kad man jau pavyko sėkmingai ir pilnai integruotis į lietuvių visuomenę. Tačiau, nors pati kartais juokaudama vadinu save geltonplauke ilgakase lietuvaitę, vis dažniau susimąstau apie galimybę pačiai kreiptis dėl Lietuvos pilietybės suteikimo. Bet iš karto pagalvoju ir apie tuos atvejus, kai užsieniečiai pragyvene Lietuvoje net ir daugiau metų iš atsakingų institucijų sulaukia neigiamo sprendimo.
Tačiau šį straipsnį norėjosi parašyti ne norint pasigirti apie savo pasiekimus gyvenant Lietuvoje, bet siekiant prisijungti prie diskusijos, kuri paskutiniu metu yra užsimezgusi viešoje erdvėje. O tiksliau norėjau pasidalinti savo mintimis apie užsienio piliečius, kurie gyvena Lietuvoje eilę metų ir šios šalies pilietybė jiems išlieka kaip kažkokia sunkiai įgyvendinama svajonė. Kalbant šia tema, taip pat, negalima nepaliesti ir Lietuvoje daug diskusijų sukėlusio dvigubos pilietybės klausimo, kuris vis dažniau paliečia ir į užsienį išvykusius lietuvius.
Jei man ir nebūtų lemta po 10 metų gyvenimo Lietuvoje sulaukti malonės dėl Lietuvos pilietybės suteikimo, aš kaip ir bet kuris kitas Lietuvos pilietis, auginantis vaikus, su nerimu mąstau apie tai, kad mano vaikams užaugus ir vieną dieną apsisprendus išbandyti savo sėkmę užsienio šalyje bei priėmus kitos šalies pilietybę, Lietuvos pilietybės tektų iškarto atsisakyti. Arba tikėtis, kad ją būtų įmanoma išsaugoti jei jau būtų suspėta svariai nusipelnyti šiai šaliai.

Atrodytų, kad, jei jau žmogus yra gimęs lietuviu, tai, kodėl iš jo privestinai turėtų būti atimta pilietybė? Vien dėl to, kad išvykęs į kitą šalį ir pagal tos šalies įstatymus jis gavo teisę įgyti ir tos šalies pilietybę dar nereiškia, kad jis nustoja būti savimi, t. y. – lietuviu. O juk dažnai, kitos šalys net nedraudžia turėti dvigubos pilietybės. Ar neatrodo parodoksalu, kad tokios šalys kaip Jungtinės Amerikos Valstijos su dideliu skaičiumi gyventojų yra įteisinusios dvigubos pilietybės teisę, tačiau Lietuva, ir taip susidurianti su dideliu emigruojančių piliečių srautu ir turėdama palyginti nedidelį bendrą gyventojų skaičių, gali sau leisti versti savo piliečius atsisakyti savo tapatybės? 

Teko girdėti apie lietuvių bendruomenes gyvenančias kitose pasaulio šalyse, kurios deda dideles pastangas tam, kad puoselėtų ir išsaugotų savo lietuvišką tapatybę ir saitus su Lietuva. Bet tuo pačiu, dauguma šių žmonių jau yra įgiję kitų šalių pilietybes ir pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus turėjo atsisakyti savo pirmosios ir jei taip galima pavadinti „įgimtosios“ pilietybės. Ar tokios palyginus griežtos nuostatos dėl dvigubos pilietybės, kai Lietuvoje gimstamumas ir taip neužtikrina ženklaus gyventojų prieaugio, tik dar labiau nepagilina problemos dėl Lietuvos piliečių skaičiaus mažėjimo.
Pabaigdama galiu tik apgailestauti, kad per rudenį vyksiančius rinkimus organizuojamo referendumo dėl dvigubos pilietybės metu dar neturėsiu teisės išsakyti savo nuomonės. Iki formalaus prašymo pateikimo dėl Lietuvos pilietybės suteikimo dar bus likę keli mėnesiai. Bet labai tikiuosi, kad Lietuvos piliečiai apsipręs savo tautiečių labui ir lietuvybės išsaugojimui.
O tarp kitko ar I.Tobias tebėra Lietuvos pilietė?

http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/eskedar-mastaviciene-pilietis-be-pilietybes-18-565239